Ekonomikos ciklai: kas tai?

Ekonomikos ciklas yra natūralūs ekonomikos svyravimas. Tai pasireiškia etapais: 1) ekonomikos plėtra (augimas) ir 2) mažėjimas (nuosmukis). Ekonomikos ciklai yra neišvengiami ir jie priklauso nuo tokių veiksnių kaip bendrojo vidaus produkto (BVP), palūkanų normos kaita, besikeičiantis žmonių užimtumo lygis ir kintančios vartotojų išlaidos. Šie punktai yra svarbiausi nustatant ekonominio ciklo etapą. Šalies ekonomika ir bankai yra susiję, nes bankai keičia palūkanų normą atsižvelgiant į tai, koks yra ekonomikos ciklas. Kai vyksta plėtra, investuotojai siekia įsigyti bendrovės technologijų, gamybos priemones ir pan., o ekonomikos nuosmukio laikotarpis investuotojų dažniausiai išnaudojamas tam, kad būtų galima įsigyti kompanijų. Nuo XX a. vidurio JAV ekonomikos ciklai vidutiniškai trukdavo 5 metus ir 6 mėnesius, tačiau tai nėra taisyklė. To pavyzdys apie JAV: 198 -1982 ekonominis ciklas tetruko 18 mėnesių, o štai nuo 1991 iki 2001 ekonomikos ciklas tęsėsi net 10 metų. Nepaisant to, kad ekonomika kartais smunka, bendras ekonomikos lygis per visą istoriją, kai ekonomika yra fiksuojama, kyla. Dėl to sakoma, kad investicijos visada atsiperka vien dėl bendro ekonomikos augimo.

Kaip veikia ekonominė politika?

Ekonomikos politikos pradžia buvo senovės civilizacijos, kai pradėta centralizuotai tiesti kelius, išlaikyti kariuomenę ar statyti pagrindinius pastatus. Pinigai buvo gaunami iš gyventojų rinkliavų. Terminas ekonominė politika yra naujesnis ir vartojamas kalbant apie vyriausybės ekonomikos sritį. Jai rūpi ekonomikos klausimai susiję su apmokestinimo lygių politika, valstybės biudžetu ir pinigų pasiūla, palūkanų normomis ir darbo rinka, nacionaline nuosavybe ir kitomis sritimis, kurių metu vyksta vyriausybės intervencija į ekonomikos sistemą. Daugumą veiksnių, kuriuos vykdo ekonominė politika, galima suskirstyti į dvi grupes: 1) fiskalinė politika (apima vyriausybės veiksmus dėl mokesčių ir išlaidų) ir 2) monetarinė politika (nagrinėja centrinių bankų veiklą, susijusią su pinigų pasiūlos ir palūkanų normomis). Šią politiką smarkiai veikia tokios tarptautinės institucijos kaip Tarptautinis valiutos fondas ar Pasaulio bankas, įtaką daro politiniai įsitikinimai ir su tuo susijusi šalies politika. Ši politika paprastai yra būdas pasiekti konkrečius tikslus, pavyzdžiui, suvaldyti infliaciją, nedarbą ar siekti ekonomikos augimo. Kartais būna kitų tikslų, pavyzdžiui, karinės išlaidos. Taigi ekonominės politikos tikslas yra įgyvendinti valstybės politikos tikslus per vyriausybės kontrolę.