Dvi silpniausios Europos sąjungos šalys: Rumunija ir Bulgarija

Rumunija ir Bulgarija – tai dvi kaimyninės šalys, kurios pagal daugelį makroekonominių rodiklių šiuo metu tarp Europos sąjungos šalių yra pačios silpniausios, arba labiausiai atsiliekančios. Tačiau iš kitos pusės, šios dvi šalys tuo pačiu turi didžiausią potencialą tobulėti, augti, o tai didina jų patrauklumą. Tad šįkart jūsų dėmesiui Rumunija bei Bulgarija ir jų pagrindiniai makroekonominiai rodikliai.

Bendrasis vidaus produktas

Rumunijos bendrasis vidaus produktas yra didesnis už kaimyninės Bulgarijos, t.y. remiantis praėjusių metų duomenimis, pirmosios šalies metinio bendrojo vidaus produkto vertė siekė 199,04 mlrd. dolerių, o antrosios – 55,73 mlrd. dolerių, tad skirtumas siekia net 3,6 karto.

Šio amžiaus pradžioje Rumunijos metinio bendrojo vidaus produkto vertė sudarė 37,31 mlrd. dolerių, o Bulgarijos siekė 13,35 mlrd. dolerių, t.y. tuomet pirmosios šalies ekonomika už antrosios buvo 2,8 karto didesnė. Taigi, per 2000 – 2014 metų laikotarpį Rumunijos metinio bendrojo vidaus produkto vertė pašoko 5,3 karto, o kaimyninės šalies – 4,2 karto. Tad Rumunijos ekonomika akivaizdu, jog augo kiek sparčiau už Bulgarijos.

Per antrą šių metų ketvirtį didžiausia Rumunijos bendrojo vidaus produkto dalis, t.y. 37,5 procento buvo sukurta paslaugų sektoriuje, kai dar šio amžiaus pradžioje – gamybos sektoriuje (34,9 procento). Taigi, šie du minėtos šalies ekonomikoje dominuojantys sektoriai apsikeitė pozicijomis. Per pastaruosius penkiolika metų nuo 7,1 iki 10,1 procento padidėjo statybų sektoriaus indėlis į bendrąjį vidaus produktą, tuo tarpu žemės ūkio dalis bendrajame vidaus produkte smuktelėjo nuo 18,4 iki 11,9 procento, o viešojo sektoriaus susitraukė beveik dvigubai.

Bulgarijoje padėtis kiek kitokia, t.y. čia ir toliau dominuoja gamybos sektorius. Pramonės srityje per antrą šių metų ketvirtį buvo sukurta 37,6 procento viso bendrojo vidaus produkto. Antrojoje pozicijoje pagal šį rodiklį išlieka paslaugų sektorius. Jų abiejų indėlis į šalies bendrąjį vidaus produktą nuo šio amžiaus pradžios ūgtelėjo, be to, kiek padidėjo ir statybų sektoriaus dalis. Tuo tarpu viešojo sektoriaus ir žemės ūkio dalis, kaip ir prieš tai minėtos šalies atveju, sumažėjo. O pagrindinis skirtumas šiuo atveju Bulgarija lyginant su Rumunija yra tame, jog pirmojoje šalyje viešajame sektoriuje yra sukuriama daugiau bendrojo vidaus produkto nei žemės ūkio sektoriuje.

Naujienos iš Kinijos

Pastaruoju metu vykę ženklūs Kinijos akcijų kainų svyravimai patraukė viso pasaulio investuotojų dėmesį.

Ilgą laiko tarpą užsienio investuotojams buvo taikomi draudimai ir apribojimai, tačiau šalis vis labiau atsiveria ir šiandien net investuotojai iš Lietuvos gali pasiekti didžiąją dalį Kinijos įmonių.

Padėtis Kinijoje

Šiuo metu rinkose vyrauja baimė, jog Kinijos ekonomikos augimas lėtėja sparčiau nei prognozuota. Dar 2010 m. Kinijos ekonomikos augimas viršijo 10% (met./met.), tačiau per pastaruosius kelerius metus BVP augimo tempas nusirito žemiau 8% ir šiuo metu spėliojama, ar šalies centrinio banko ir vyriausybės pastangos sugebės neleisti ekonomikos augimo tempui sumažėti žemiau 7% ribos. Kovo mėnesį šalies premjeras Li Keqiang užsiminė, jog nuo šiol ekonomikos augimo tikslas bus apie 7%, kai 2014 m. tikslas buvo apie 7,5%. Naujausią įžvalgą apie Kinijos ekonomikos augimą sužinosime spalio viduryje, kai Kinijos nacionalinis statistikos biuras paskelbs naujausius ketvirtinius duomenis.

Gamybos pramonės – pagrindinio Kinijos ekonomikos variklio – apsukos taip pat lėtėja. Markit rengiamas Kinijos gamybos pramonės pirkimų vadybininkų indeksas rodo, jog pramonė šalyje traukėsi didžiąją šių metų dalį. Be to, mažmeninės prekybos, kuri atspindi šalies vartotojų polinkį išlaidauti, augimas (met./met.) sulėtėjo iki 10-10,5%, kai dar 2011 m. pardavimų augimas siekė 16-18%. Visa tai parodo, jog padėtis Kinijoje sunkėja.

Kinijos ekonomiką neigiamai veikia ne tik krentančios akcijų kainos, lėtėjantis eksportas, bet ir sprogęs nekilnojamojo turto „burbulas“. Verta atkreipti dėmesį į tai, jog statybų ir susiję sektoriai sudaro apie 25-30% šalies bendrojo vidaus produkto. Sparčiai augusios Kinijos NT rinkos kainos pasiekė viršūnę 2014 m. pradžioje ir kainos ženkliai smuko iki pat 2015 m. gegužės mėn. Manoma, jog kainų kritimą lėmė pernelyg didelė NT pasiūla ir sumažėjusi jo paklausa. Taip pat jau kritiškai vertinamos šalies valdžios pernelyg didelės pastangos vystyti miestus, tikintis, jog vis daugiau žmonių persikels į juos iš kaimų. Tačiau miestai „vaiduokliai“ parodo, jog tokia strategija nepasiteisino. Be to, neigiamai šalies ekonomiką veikia ir senėjanti šalies populiacija, kuri yra ilgai vykdytos vieno vaiko politikos pasekmė.

Lietuvos bankas investavo Kinijos kapitalo rinkoje

Nors tinklaraštis, kuris vadinasi „Rinkos tendencijos“, kuriam laikui buvo nukrypęs nuo rinkos aktualijų ir akiratyje buvo galima pastebėti labiau teorinius straipsnius, šiuo straipsniu noriu grįžti į rinkos stebėjimų lauką.

Šiandien noriu pasidalinti ekonomika.lt pranešimu apie tai, kad Lietuvos bankas dalį pinigų investavo į Kinijos kapitalo rinką. Tai pavyko padaryti gavus Kinijos centrinio banko leidimą ir baigus teisines investavimo į Kinijos kapitalo rinką pasiruošimo procedūras. Lietuvos bankas dalį užsienio atsargų investavo į Kinijos skolos vertybinius popierius pirmą kartą.

„Šis žingsnis leidžia dar labiau išskaidyti Lietuvos užsienio atsargų investavimo riziką ir ilgainiui gauti didesnę investicijų grąžą iš palaipsniui atsiveriančios antros pagal dydį pasaulyje ekonomikos – Kinijos – kapitalo rinkos“, – sako Mindaugas Vaičiulis, Lietuvos banko Bankininkystės tarnybos direktorius. Lietuvos bankas yra vienas pirmųjų iš Europos centrinių bankų sistemos narių investavęs Kinijoje ir pirmasis, gavęs kvalifikuoto užsienio institucinio investuotojo Kinijoje statusą. Mūsų šalies centriniam bankui buvo suteiktas leidimas ir 100 mln. JAV dolerių kvota investuoti į Kinijos tarpbankinę obligacijų rinką.

Lietuvos bankas, reaguodamas į pastarųjų metų pasaulio ekonomikos bei finansų rinkų raidą ir atsižvelgęs į Pasaulio banko rekomendacijas, pernai atnaujino finansinio turto valdymo politiką. Politikos pakeitimai sudaro sąlygas lanksčiau ir ilgainiui pelningiau investuoti Lietuvos užsienio atsargas. Lietuvos banko tarptautinės oficialiosios atsargos rugpjūtį sudarė 21,9 mlrd. Lt (6,3 mlrd. eur).

Marksizmo palikimas

Po Stalino, Pol Poto, Mao Zedongo, Fidelio Castro ar Šiaurės Korėjos diktatorių sunku kalbėti apie marksizmą. Tačiau dėl to mažiausiai kaltas pats Karlas Marxas. Dar būdamas gyvas jis dažnai prašė save atskirti nuo marksistų. Marksizmas turi daug veidų, todėl jo neįmanoma lengvai nurašyti į istorijos šiukšlyną. Šalia sovietinio, kubietiško ar Mao Zedongo marksizmo visada egzistavo ir vadinamasis Vakarų marksizmas. Be to, kai kurių Rytų komunistinio bloko šalių intelektualai bandė surasti patrauklesnes marksizmo formas, vadinamąjį „marksizmą su žmogaus veidu“. Tai buvo nesėkmingi bandymai, tačiau jie rodo didelį šios politinės filosofijos lankstumą.

Kas šiandien yra likę gyva iš marksizmo palikimo? Vienas žymiausių marksizmo istorijos tyrinėtojų Leszekas Kolakowskis mano, kad neišsipildė nei viena Marxo prognozė: proletariatas nenuskurdo, proletarinė revoliucija neįvyko (Rusija yra politinio perversmo, o ne proletarinės revoliucijos atvejis), laisvosios rinkos ekonomika nežlugo, bet priešingai, o socializmo idealus geriausiai įgyvendino kapitalistinės socialinės gerovės valstybės. Kolakowskis teisus, kritikuodamas Marxo prognozių nepagrįstumą. Tačiau jis klysta nuvertindamas marksizmą. Marxo stiliaus teorijos yra svarbios ne vien savo prognozėmis. Marxas neabejotinai klydo tikėdamas, kad jo komunistinės visuomenės vizija gali išsipildyti. Tačiau vien pats šios vizijos pasirodymas stipriai pakeitė pasaulį. 

Kai kurių revoliucionierių tikėjimas Marxo nepajudinamais istorijos dėsniais nusinešė milijonus gyvybių. Tačiau negalima daryti loginės „post hoc, etiam hoc“ klaidos. Marxas tikrai nežinojo to, ką mes žinome dabar – Stalino, Pol Poto ar Mao Zedongo politinių režimų patirties. Marxas nėra atsakingas už vėlesnių kartų patirtį. Jį galima kaltinti nebent tik tuo, kad kai kurios jo idėjos turėjo politiškai pavojingų prielaidų. Sovietinis marksizmas buvo didelis, daugybės žmonių gyvenimus sugriovęs nesusipratimas. Tačiau neteisinga būtų manyti, kad nesusipratimas yra visas marksizmas.

Reikia atvirai pripažinti, kad būtent Marxas labiausiai privertė kapitalizmą keistis. Realus socializmas buvo tragiškai nevykusi kapitalizmo alternatyva. Kapitalizmas įveikė Marxą, tačiau ar nebūtų geriau, kad jis ir toliau turėtų rimtą oponentą?

Prirašyta daugybė knygų, skirtų kapitalizmo kritikai: nuo romanų, pjesių, fantastikos kūrinių iki mokslinių traktatų. Tačiau Marxas tarp daugybės autorių neturi sau lygių. Kodėl? Kur jo, kaip filosofo, paslaptis? Kodėl britai jį išrinko didžiausiu visų laikų filosofu? Atsakymas į šį klausimą paprastas: niekas kitas nesukūrė to, kas dažnai apibūdinama „mokslinio komunizmo“ vardu. Visa didžioji marksizmo paslaptis glūdi jo kūrėjo sugebėjime sujungti į viena mokslą ir utopiją.

Kiekvieno žmogaus gyvenime veikia tam tikri įsivaizduojami, bet nesami dalykai, kurių pasirodymo mes trokštame. Tai utopinis mūsų gyvenimo elementas. Marxas gerai suprato šio elemento reikšmę – jis pasiūlė visai kapitalistinei visuomenei iššūkį metančią utopiją, įvilktą ne į fantazijų, bet į mokslinės teorijos rūbą. Jis genialiai sumaišė aprašomuosius ir normatyvinius elementus. Šiandien net pirmo kurso studentas žino, kad politikos mokslas turi būtų laisvas nuo vertybių. Marxas nepaisė šio svarbaus metodologinio reikalavimo.

Dabartinis socialinis mokslas gali gyventi kartu su pačia tikriausia barbarybe: užtenka aprašyti, išmatuoti, bet nereikia klausti apie vertybes. Tai griauna moralinę socialinio mokslo prasmę. Marxas visada elgėsi priešingai. Jis buvo šališkas ir moksliškas tuo pačiu metu. Jis matė ne tik tyrimo metodologiją, bet ir žmonių pažeminimą, išnaudojimą, socialinę neteisybę ir susvetimėjimą. Jis niekada nedėstė universitete, tačiau be jo šiandien neįsivaizduojamas joks universitetas. Net jeigu sakytume, kad jis sukūrė klaidingą teoriją, reikėtų pripažinti, kad pastaroji pasaulį pakeitė labiau, negu daugybė pačių teisingiausių ir labiausiai argumentuotų socialinių tyrinėjimų.

Socialiniuose moksluose dažnai lemiamą vaidmenį vaidina vaizduotė. Piliečiai trokšta ne tik statistinių duomenų, bet naujo požiūrio į save ir kitus. Kolakowskis klysta sakydamas, kad marksizmas yra miręs dalykas. Marxas į mūsų mąstymą yra įsiskverbęs giliau, negu mums patiems dažnai atrodo. Mes net patys to nesuvokdami dažnai judame jo nubrėžta kryptimi. Ypač kai staiga suprantame, jog kapitalistinis pelno, gerovės ir malonumų siekimas griauna tai, ką padorūs žmonės yra įpratę vadinti šventais dalykais.

Pagal anarchija.lt

Ekonominė pasakėčia

Hola, hombre! Šios dienos teminė aktualija – ekonominė pasakėčia. Greitai ir trumpai ją paseksiu – noriu pasižiūrėti, ar pavyks atspėti alegorinius jos motyvus. Užuomina: Ieškoti ekonominių sąsajų.

Sinodo Drakonas

Buvo vieną kartą drakonas, vardu Sinodas. Jis mokėjo alsuoti ugnimi. Todėl visi žmonės, kurie gyveno netoliese, jo labai bijojo. Vos tik išgirdė jį ateinant, bėgdavo slėptis.

Sinodo atėjimą mielieji žmonės girdėdavo visada, nes drakonas turėjo šešias kojas ir iš karto mūvėjo tris poras batų – batai labai girgždėjo. Todėl žmonės žinodavo, kada Sinodas ateina.

Vieną dieną Sinodas susitiko mergytę, kuri nėmaž jo nebijojo.

– Kodėl tu visus gąsdini? – paklausė ji. – Kodėl alsuoji ugnimi vos pamatęs ką nors ateinant?

– Matai, – ištarė Sinodas. – Aš… Eee… Hmm… Ką gi, leisk pagalvoti… Hmm… nė pats gerai nežinau – niekada nepagalvojau. Gal nebegąsdinti?

– Būk geras, nebegąsdink, – pasakė mergytė, kuri buvo vardu Siuzė.

– OK, – atsakė Sinodas. – Pasistengsiu.

Abu bičiuliai atsisveikino, ir Siuzė nuėjo namo. Tuo tarpu ėmė temti, ir žmonės nebematė, kur eiti, nes žibintininkas Čarlis neuždegė gatvėje žibintų.

Čarlis gulėjo savo lovoje. Vakar vėlai vakare jis taip ilgai užgaišo degdamas žibintus, kad vis dar tebesijautė pavargęs. Dėl šios priežasties jis nesikėlė iš lovos ir saldžiai miegojo. Paskui, pasikišęs po antklode, valgė duoną su sviestu.

Miesto meras, vardu Viljamas, įtūžo. Kaip uždegti žibintus? Staiga Siuzei į galvą toptelėjo išganinga mintis. Ji tekina nubėgo į Sinodo olą, atsivedė jį į miestą ir leidosi drauge su juo per visas miesto gatves. Sinodas į kiekvieną žibintą pūstelėjo ugnies ir uždegė.

Kaip džiugavo žmonės! Dabar jie nebijojo drakono. Visi suprato, kad jis – malonus žvėris. Nuo to laiko kasmet, kai tik Čarlis išeina atostogų, į miestą atkeliauja Sinodas ir vakarais uždega žibintus.

Na, tai ar atspėjai apie ką aš? 🙂