Atsigavimas Amerikoje gali būti ilgiausias per visą istoriją

Dabartinis ekonomikos atsigavimas ir augimas Amerikoje gali tapti ilgiausias per visą šios šalies istoriją, o tai tuo pačiu reikštų tolesnį pakilimą Amerikos akcijų rinkoje, prognozuoja ekonomistai, kuriuos pakalbino Bloomberg.

Liepą dabartinis ekonomikos atsigavimas ir augimas Amerikoje pradėjo septintus savo gyvavimo metus. Pasak ekonomistų, egzistuoja pagrindas, jog šis atsigavimas taptų ilgiausiu per visą Amerikos gyvavimo istoriją. Visa tai gali nutikti dėka žemos infliacijos, sveikų vartotojų finansų bei dėl išliekančios palankios situacijos nekilnojamo turto rinkoje.

„Yra didelė tikimybė, kad atsigavimas bus ilgesnis nei tas buvęs praėjusio amžiaus devyniasdešimtaisiais“ – pareiškė konsultacinės kompanijos Decision Economics vadovas Allen Sinai.

Jei toks scenarijus iš tiesų išsipildytų, Amerikoje bedarbystė kristų žemiau nei penki procentai, kompanijų pelnai, kurie šiuo metu jau ir taip yra pakilę iki rekordinio lygio, didėtų ir toliau, na o akcijų rinkos indeksai pasiektų naujas aukštumas. Tačiau pasak specialistų, labai svarbu, kad Amerikos Federalinis Rezervų bankas nuosekliai po truputį normalizuotų pinigų politiką.

„Mes vis dar esame ankstyvojoje daugiamečio atsigavimo stadijoje. Be spartesnio pastatų skaičiaus augimo, kai gyventojų skaičius didėja, jų trūkumas išsilaikys“ – pareiškė nekilnojamo turto projektų plėtros kompanijos Lennar Corp. prezidentas Stuart Miller.

Tuo tarpu pasak Stanfordo universiteto ekonomisto Robert Hall, matomas pagerėjimas darbo rinkoje rodo vis dar išliekanti ekonomikos atsigavimo potencialą netgi po to, kai šalyje bedarbystė, kuri 2009 metais buvo pakilusi virš dešimt procentų, jau sumažėjo beveik perpus, t.y. krito iki 5,5 procento.

„Nepamirškite, kad 2000 metais bedarbystės dugnas buvo pasiektas ties 3,8 procento lygiu“ – teigė Robert Hall.

Lietuvos bankas investavo Kinijos kapitalo rinkoje

Nors tinklaraštis, kuris vadinasi „Rinkos tendencijos“, kuriam laikui buvo nukrypęs nuo rinkos aktualijų ir akiratyje buvo galima pastebėti labiau teorinius straipsnius, šiuo straipsniu noriu grįžti į rinkos stebėjimų lauką.

Šiandien noriu pasidalinti ekonomika.lt pranešimu apie tai, kad Lietuvos bankas dalį pinigų investavo į Kinijos kapitalo rinką. Tai pavyko padaryti gavus Kinijos centrinio banko leidimą ir baigus teisines investavimo į Kinijos kapitalo rinką pasiruošimo procedūras. Lietuvos bankas dalį užsienio atsargų investavo į Kinijos skolos vertybinius popierius pirmą kartą.

„Šis žingsnis leidžia dar labiau išskaidyti Lietuvos užsienio atsargų investavimo riziką ir ilgainiui gauti didesnę investicijų grąžą iš palaipsniui atsiveriančios antros pagal dydį pasaulyje ekonomikos – Kinijos – kapitalo rinkos“, – sako Mindaugas Vaičiulis, Lietuvos banko Bankininkystės tarnybos direktorius. Lietuvos bankas yra vienas pirmųjų iš Europos centrinių bankų sistemos narių investavęs Kinijoje ir pirmasis, gavęs kvalifikuoto užsienio institucinio investuotojo Kinijoje statusą. Mūsų šalies centriniam bankui buvo suteiktas leidimas ir 100 mln. JAV dolerių kvota investuoti į Kinijos tarpbankinę obligacijų rinką.

Lietuvos bankas, reaguodamas į pastarųjų metų pasaulio ekonomikos bei finansų rinkų raidą ir atsižvelgęs į Pasaulio banko rekomendacijas, pernai atnaujino finansinio turto valdymo politiką. Politikos pakeitimai sudaro sąlygas lanksčiau ir ilgainiui pelningiau investuoti Lietuvos užsienio atsargas. Lietuvos banko tarptautinės oficialiosios atsargos rugpjūtį sudarė 21,9 mlrd. Lt (6,3 mlrd. eur).

Marksizmo palikimas

Po Stalino, Pol Poto, Mao Zedongo, Fidelio Castro ar Šiaurės Korėjos diktatorių sunku kalbėti apie marksizmą. Tačiau dėl to mažiausiai kaltas pats Karlas Marxas. Dar būdamas gyvas jis dažnai prašė save atskirti nuo marksistų. Marksizmas turi daug veidų, todėl jo neįmanoma lengvai nurašyti į istorijos šiukšlyną. Šalia sovietinio, kubietiško ar Mao Zedongo marksizmo visada egzistavo ir vadinamasis Vakarų marksizmas. Be to, kai kurių Rytų komunistinio bloko šalių intelektualai bandė surasti patrauklesnes marksizmo formas, vadinamąjį „marksizmą su žmogaus veidu“. Tai buvo nesėkmingi bandymai, tačiau jie rodo didelį šios politinės filosofijos lankstumą.

Kas šiandien yra likę gyva iš marksizmo palikimo? Vienas žymiausių marksizmo istorijos tyrinėtojų Leszekas Kolakowskis mano, kad neišsipildė nei viena Marxo prognozė: proletariatas nenuskurdo, proletarinė revoliucija neįvyko (Rusija yra politinio perversmo, o ne proletarinės revoliucijos atvejis), laisvosios rinkos ekonomika nežlugo, bet priešingai, o socializmo idealus geriausiai įgyvendino kapitalistinės socialinės gerovės valstybės. Kolakowskis teisus, kritikuodamas Marxo prognozių nepagrįstumą. Tačiau jis klysta nuvertindamas marksizmą. Marxo stiliaus teorijos yra svarbios ne vien savo prognozėmis. Marxas neabejotinai klydo tikėdamas, kad jo komunistinės visuomenės vizija gali išsipildyti. Tačiau vien pats šios vizijos pasirodymas stipriai pakeitė pasaulį. 

Kai kurių revoliucionierių tikėjimas Marxo nepajudinamais istorijos dėsniais nusinešė milijonus gyvybių. Tačiau negalima daryti loginės „post hoc, etiam hoc“ klaidos. Marxas tikrai nežinojo to, ką mes žinome dabar – Stalino, Pol Poto ar Mao Zedongo politinių režimų patirties. Marxas nėra atsakingas už vėlesnių kartų patirtį. Jį galima kaltinti nebent tik tuo, kad kai kurios jo idėjos turėjo politiškai pavojingų prielaidų. Sovietinis marksizmas buvo didelis, daugybės žmonių gyvenimus sugriovęs nesusipratimas. Tačiau neteisinga būtų manyti, kad nesusipratimas yra visas marksizmas.

Reikia atvirai pripažinti, kad būtent Marxas labiausiai privertė kapitalizmą keistis. Realus socializmas buvo tragiškai nevykusi kapitalizmo alternatyva. Kapitalizmas įveikė Marxą, tačiau ar nebūtų geriau, kad jis ir toliau turėtų rimtą oponentą?

Prirašyta daugybė knygų, skirtų kapitalizmo kritikai: nuo romanų, pjesių, fantastikos kūrinių iki mokslinių traktatų. Tačiau Marxas tarp daugybės autorių neturi sau lygių. Kodėl? Kur jo, kaip filosofo, paslaptis? Kodėl britai jį išrinko didžiausiu visų laikų filosofu? Atsakymas į šį klausimą paprastas: niekas kitas nesukūrė to, kas dažnai apibūdinama „mokslinio komunizmo“ vardu. Visa didžioji marksizmo paslaptis glūdi jo kūrėjo sugebėjime sujungti į viena mokslą ir utopiją.

Kiekvieno žmogaus gyvenime veikia tam tikri įsivaizduojami, bet nesami dalykai, kurių pasirodymo mes trokštame. Tai utopinis mūsų gyvenimo elementas. Marxas gerai suprato šio elemento reikšmę – jis pasiūlė visai kapitalistinei visuomenei iššūkį metančią utopiją, įvilktą ne į fantazijų, bet į mokslinės teorijos rūbą. Jis genialiai sumaišė aprašomuosius ir normatyvinius elementus. Šiandien net pirmo kurso studentas žino, kad politikos mokslas turi būtų laisvas nuo vertybių. Marxas nepaisė šio svarbaus metodologinio reikalavimo.

Dabartinis socialinis mokslas gali gyventi kartu su pačia tikriausia barbarybe: užtenka aprašyti, išmatuoti, bet nereikia klausti apie vertybes. Tai griauna moralinę socialinio mokslo prasmę. Marxas visada elgėsi priešingai. Jis buvo šališkas ir moksliškas tuo pačiu metu. Jis matė ne tik tyrimo metodologiją, bet ir žmonių pažeminimą, išnaudojimą, socialinę neteisybę ir susvetimėjimą. Jis niekada nedėstė universitete, tačiau be jo šiandien neįsivaizduojamas joks universitetas. Net jeigu sakytume, kad jis sukūrė klaidingą teoriją, reikėtų pripažinti, kad pastaroji pasaulį pakeitė labiau, negu daugybė pačių teisingiausių ir labiausiai argumentuotų socialinių tyrinėjimų.

Socialiniuose moksluose dažnai lemiamą vaidmenį vaidina vaizduotė. Piliečiai trokšta ne tik statistinių duomenų, bet naujo požiūrio į save ir kitus. Kolakowskis klysta sakydamas, kad marksizmas yra miręs dalykas. Marxas į mūsų mąstymą yra įsiskverbęs giliau, negu mums patiems dažnai atrodo. Mes net patys to nesuvokdami dažnai judame jo nubrėžta kryptimi. Ypač kai staiga suprantame, jog kapitalistinis pelno, gerovės ir malonumų siekimas griauna tai, ką padorūs žmonės yra įpratę vadinti šventais dalykais.

Pagal anarchija.lt

Post-marksizmas

Labas rytas, miela skaitytojau! 🙂 Tikiuosi, gerai išsimiegojai, pasiilsėjai ir mano vakarykštė pasakėčia nesukėlė Tau pernelyg didelių estetinių – intelektualinių kančių. Šiandien vėl sveikinuosi su Tavimi – šį kartą tiesmukai, be ypatingų užuolankų ar užuominų. Noriu pakalbėti šiek tiek apie marksizmą. Gal dar įmesiu į literatūrinę sriubą keletą įdomesnių naujienų iš nehipotetinio laikmečio.

Post-marksizmas

Tikriausiai žinote Karlą Marksą? Gyveno XIX a. toks vokiečių filosofjas, sociologas ir politinis veikėjas. Parašė keletą darbelių… Švelniai tariant, jie sulaukė gana nemenkos sėkmės ir buvo gana įtakingi. Labai švelniai tariant…

Tikriausiai žinote Groucho Marx’ą? Ne? Kaip tai ne? Gyveno XX a. toks amerikų komikas ir kominis veikėjas. Sukūrė keletą kūrinėlių… Komedijos pasaulyje, jie sulaukė gana nemenkos sėkmės ir buvo gana juokingi. Čia tik šiaip – literatūrinė nuokrypą dėl galimybės išnaudoti vardų sąskambius asmeniniais tikslais. Apie šį Marx’ą šiandien nekalbėsiu.

Grįžtam prie Karlo. Sukūrė šis vyrukas tokios marksistinės – leninistinės sistemos pagrindus, kurie numatė būsimos visuotinės proletarų revoliucijos vyksmą ir ėmėsi jį praktiškai įgyvendinti. Taip (ar bent daugiau – mažiau taip) gimė SSRS. Visi šios neypatingai sėkmingos super-valstybės likimą gerai žinome.

Žlugus SSRS ir visam “šviesaus komunistinio rytojaus“ projektui, makrsizmas buvo padėtas į komodą, uždarytas drabužių spintoje ir daugelio pamirštas. Bet štai kur kabliukas – they were doing it wrong! Pagal originalią idėją ir sąmatą, komunizmas turėjo būti pradėtas statyti post-kapitalistinėje santvarkoje, t. y. esant tokioms sąlygoms, kai visuomenė jau yra peržengusi po-styginės visuomenės slenksnį. Po-styginė visuomenė pasižymi ne smuikininkų išnaikinimu, o “stygiaus“ panaikinimu – t. y. kai visuomenės sukuriama prekių ir paslaugų gausa viršija kolektyvinius jų poreikus. Taigi, išeitų, jog komunizmas dar tik turi ateiti – ir ateis jis galbūt visai neužilgo, nes tik visai neseniai pasaulis įžengė į savąjį po-styginį amžiu.

Laukiam nesulaukiam? 🙂

Ekonominė pasakėčia

Hola, hombre! Šios dienos teminė aktualija – ekonominė pasakėčia. Greitai ir trumpai ją paseksiu – noriu pasižiūrėti, ar pavyks atspėti alegorinius jos motyvus. Užuomina: Ieškoti ekonominių sąsajų.

Sinodo Drakonas

Buvo vieną kartą drakonas, vardu Sinodas. Jis mokėjo alsuoti ugnimi. Todėl visi žmonės, kurie gyveno netoliese, jo labai bijojo. Vos tik išgirdė jį ateinant, bėgdavo slėptis.

Sinodo atėjimą mielieji žmonės girdėdavo visada, nes drakonas turėjo šešias kojas ir iš karto mūvėjo tris poras batų – batai labai girgždėjo. Todėl žmonės žinodavo, kada Sinodas ateina.

Vieną dieną Sinodas susitiko mergytę, kuri nėmaž jo nebijojo.

– Kodėl tu visus gąsdini? – paklausė ji. – Kodėl alsuoji ugnimi vos pamatęs ką nors ateinant?

– Matai, – ištarė Sinodas. – Aš… Eee… Hmm… Ką gi, leisk pagalvoti… Hmm… nė pats gerai nežinau – niekada nepagalvojau. Gal nebegąsdinti?

– Būk geras, nebegąsdink, – pasakė mergytė, kuri buvo vardu Siuzė.

– OK, – atsakė Sinodas. – Pasistengsiu.

Abu bičiuliai atsisveikino, ir Siuzė nuėjo namo. Tuo tarpu ėmė temti, ir žmonės nebematė, kur eiti, nes žibintininkas Čarlis neuždegė gatvėje žibintų.

Čarlis gulėjo savo lovoje. Vakar vėlai vakare jis taip ilgai užgaišo degdamas žibintus, kad vis dar tebesijautė pavargęs. Dėl šios priežasties jis nesikėlė iš lovos ir saldžiai miegojo. Paskui, pasikišęs po antklode, valgė duoną su sviestu.

Miesto meras, vardu Viljamas, įtūžo. Kaip uždegti žibintus? Staiga Siuzei į galvą toptelėjo išganinga mintis. Ji tekina nubėgo į Sinodo olą, atsivedė jį į miestą ir leidosi drauge su juo per visas miesto gatves. Sinodas į kiekvieną žibintą pūstelėjo ugnies ir uždegė.

Kaip džiugavo žmonės! Dabar jie nebijojo drakono. Visi suprato, kad jis – malonus žvėris. Nuo to laiko kasmet, kai tik Čarlis išeina atostogų, į miestą atkeliauja Sinodas ir vakarais uždega žibintus.

Na, tai ar atspėjai apie ką aš? 🙂