Gruodį infliacija Rusijoje krito iki žemiausio lygio

Remiantis preliminariais duomenimis buvo pranešta, kad gruodį, palyginus su ankstesniu mėnesiu, Rusijoje nuo 15 iki 12,9 procento smuktelėjo metinė infliacija, kuri tuo pačiu yra mažiausia 2015 metais. Ekonomistai prognozavo, jog gruodį metinis kainų prieaugis Rusijoje sudarys trylika procentų. Prieš metus metinis kainų prieaugis siekė 11,4 procento, o Rusijos valdžia tikėjosi, kad 2015 metais metinė infliacija šalyje sieks 12,2 procento.

Mėnesinis vartotojų kainų indekso prieaugis gruodį siekė 0,8 procento, kai mėnesį prieš tai sudarė irgi tiek pat. Tuo tarpu laukta, jog šis rodiklis sudarys vidutiniškai 0,9 procento. Didžiausia metinė infliacija Rusijoje buvo užfiksuota 2015 metų pradžioje, t. y. kovo mėnesį, kuomet ji siekė 16,9 procento.

„Metinė infliacija lėtėja dėl bazės efekto, nors keletą mėnesių prieš tai metų pabaigoje buvo tikimąsi geresnio rezultato“ – pareiškė buvęs Rusijos Centrinio banko patarėjas Oleg Kuzmin, kuris šiuo metu yra Renaissance Capital ekonomistas.

Infliacijos augimą Rusijoje lėmė pigusi šios šalies valiuta, tuo pačiu atpigusi nafta bei šios šalies atžvilgiu pritaikytos sankcijos. Per pastaruosius penkiolika metų Rusijoje metinė infliacija buvo tik tris kartus didesnė nei užfiksuota šiais metais. 2001 metais ji siekė 18,8 procento, 2002 metais sudarė 15,1 procento, na o 2008 metais siekė 13,3 procento.

Rusijos Centrinis bankas prognozuoja, kad 2016 metais šalyje infliacija turėtų būti perpus mažesnė. Jei 2016 metais vidutinė naftos kaina sieks penkiasdešimt dolerių už barelį, tuomet metinis kainų prieaugis sudarys 5,5 – 6,5 procento, o vidutinė naftos kaina sieks 35 dolerius už barelį, tuomet metinė infliacija turėtų sudaryti septynis procentus.

Rusijos vyriausybė tikisi, kad po to, kai per šiuos metus šalies ekonomika turėtų kristi 3,7 procento, kitais metais ji ūgtelės 0,7 procento. Tačiau tuo pačiu Rusijos Centrinis bankas prognozuoja, kad jeigu per visus kitus metus naftos kaina sieks apie keturiasdešimt dolerių už barelį, tuomet šalies bendrasis vidaus produktas susitrauks dviem procentais.

Dvi silpniausios Europos sąjungos šalys: Rumunija ir Bulgarija

Rumunija ir Bulgarija – tai dvi kaimyninės šalys, kurios pagal daugelį makroekonominių rodiklių šiuo metu tarp Europos sąjungos šalių yra pačios silpniausios, arba labiausiai atsiliekančios. Tačiau iš kitos pusės, šios dvi šalys tuo pačiu turi didžiausią potencialą tobulėti, augti, o tai didina jų patrauklumą. Tad šįkart jūsų dėmesiui Rumunija bei Bulgarija ir jų pagrindiniai makroekonominiai rodikliai.

Bendrasis vidaus produktas

Rumunijos bendrasis vidaus produktas yra didesnis už kaimyninės Bulgarijos, t.y. remiantis praėjusių metų duomenimis, pirmosios šalies metinio bendrojo vidaus produkto vertė siekė 199,04 mlrd. dolerių, o antrosios – 55,73 mlrd. dolerių, tad skirtumas siekia net 3,6 karto.

Šio amžiaus pradžioje Rumunijos metinio bendrojo vidaus produkto vertė sudarė 37,31 mlrd. dolerių, o Bulgarijos siekė 13,35 mlrd. dolerių, t.y. tuomet pirmosios šalies ekonomika už antrosios buvo 2,8 karto didesnė. Taigi, per 2000 – 2014 metų laikotarpį Rumunijos metinio bendrojo vidaus produkto vertė pašoko 5,3 karto, o kaimyninės šalies – 4,2 karto. Tad Rumunijos ekonomika akivaizdu, jog augo kiek sparčiau už Bulgarijos.

Per antrą šių metų ketvirtį didžiausia Rumunijos bendrojo vidaus produkto dalis, t.y. 37,5 procento buvo sukurta paslaugų sektoriuje, kai dar šio amžiaus pradžioje – gamybos sektoriuje (34,9 procento). Taigi, šie du minėtos šalies ekonomikoje dominuojantys sektoriai apsikeitė pozicijomis. Per pastaruosius penkiolika metų nuo 7,1 iki 10,1 procento padidėjo statybų sektoriaus indėlis į bendrąjį vidaus produktą, tuo tarpu žemės ūkio dalis bendrajame vidaus produkte smuktelėjo nuo 18,4 iki 11,9 procento, o viešojo sektoriaus susitraukė beveik dvigubai.

Bulgarijoje padėtis kiek kitokia, t.y. čia ir toliau dominuoja gamybos sektorius. Pramonės srityje per antrą šių metų ketvirtį buvo sukurta 37,6 procento viso bendrojo vidaus produkto. Antrojoje pozicijoje pagal šį rodiklį išlieka paslaugų sektorius. Jų abiejų indėlis į šalies bendrąjį vidaus produktą nuo šio amžiaus pradžios ūgtelėjo, be to, kiek padidėjo ir statybų sektoriaus dalis. Tuo tarpu viešojo sektoriaus ir žemės ūkio dalis, kaip ir prieš tai minėtos šalies atveju, sumažėjo. O pagrindinis skirtumas šiuo atveju Bulgarija lyginant su Rumunija yra tame, jog pirmojoje šalyje viešajame sektoriuje yra sukuriama daugiau bendrojo vidaus produkto nei žemės ūkio sektoriuje.

Post-marksizmas

Labas rytas, miela skaitytojau! 🙂 Tikiuosi, gerai išsimiegojai, pasiilsėjai ir mano vakarykštė pasakėčia nesukėlė Tau pernelyg didelių estetinių – intelektualinių kančių. Šiandien vėl sveikinuosi su Tavimi – šį kartą tiesmukai, be ypatingų užuolankų ar užuominų. Noriu pakalbėti šiek tiek apie marksizmą. Gal dar įmesiu į literatūrinę sriubą keletą įdomesnių naujienų iš nehipotetinio laikmečio.

Post-marksizmas

Tikriausiai žinote Karlą Marksą? Gyveno XIX a. toks vokiečių filosofjas, sociologas ir politinis veikėjas. Parašė keletą darbelių… Švelniai tariant, jie sulaukė gana nemenkos sėkmės ir buvo gana įtakingi. Labai švelniai tariant…

Tikriausiai žinote Groucho Marx’ą? Ne? Kaip tai ne? Gyveno XX a. toks amerikų komikas ir kominis veikėjas. Sukūrė keletą kūrinėlių… Komedijos pasaulyje, jie sulaukė gana nemenkos sėkmės ir buvo gana juokingi. Čia tik šiaip – literatūrinė nuokrypą dėl galimybės išnaudoti vardų sąskambius asmeniniais tikslais. Apie šį Marx’ą šiandien nekalbėsiu.

Grįžtam prie Karlo. Sukūrė šis vyrukas tokios marksistinės – leninistinės sistemos pagrindus, kurie numatė būsimos visuotinės proletarų revoliucijos vyksmą ir ėmėsi jį praktiškai įgyvendinti. Taip (ar bent daugiau – mažiau taip) gimė SSRS. Visi šios neypatingai sėkmingos super-valstybės likimą gerai žinome.

Žlugus SSRS ir visam “šviesaus komunistinio rytojaus“ projektui, makrsizmas buvo padėtas į komodą, uždarytas drabužių spintoje ir daugelio pamirštas. Bet štai kur kabliukas – they were doing it wrong! Pagal originalią idėją ir sąmatą, komunizmas turėjo būti pradėtas statyti post-kapitalistinėje santvarkoje, t. y. esant tokioms sąlygoms, kai visuomenė jau yra peržengusi po-styginės visuomenės slenksnį. Po-styginė visuomenė pasižymi ne smuikininkų išnaikinimu, o “stygiaus“ panaikinimu – t. y. kai visuomenės sukuriama prekių ir paslaugų gausa viršija kolektyvinius jų poreikus. Taigi, išeitų, jog komunizmas dar tik turi ateiti – ir ateis jis galbūt visai neužilgo, nes tik visai neseniai pasaulis įžengė į savąjį po-styginį amžiu.

Laukiam nesulaukiam? 🙂