Ekonomikos politikos pradžia buvo senovės civilizacijos, kai pradėta centralizuotai tiesti kelius, išlaikyti kariuomenę ar statyti pagrindinius pastatus. Pinigai buvo gaunami iš gyventojų rinkliavų. Terminas ekonominė politika yra naujesnis ir vartojamas kalbant apie vyriausybės ekonomikos sritį. Jai rūpi ekonomikos klausimai susiję su apmokestinimo lygių politika, valstybės biudžetu ir pinigų pasiūla, palūkanų normomis ir darbo rinka, nacionaline nuosavybe ir kitomis sritimis, kurių metu vyksta vyriausybės intervencija į ekonomikos sistemą. Daugumą veiksnių, kuriuos vykdo ekonominė politika, galima suskirstyti į dvi grupes: 1) fiskalinė politika (apima vyriausybės veiksmus dėl mokesčių ir išlaidų) ir 2) monetarinė politika (nagrinėja centrinių bankų veiklą, susijusią su pinigų pasiūlos ir palūkanų normomis). Šią politiką smarkiai veikia tokios tarptautinės institucijos kaip Tarptautinis valiutos fondas ar Pasaulio bankas, įtaką daro politiniai įsitikinimai ir su tuo susijusi šalies politika. Ši politika paprastai yra būdas pasiekti konkrečius tikslus, pavyzdžiui, suvaldyti infliaciją, nedarbą ar siekti ekonomikos augimo. Kartais būna kitų tikslų, pavyzdžiui, karinės išlaidos. Taigi ekonominės politikos tikslas yra įgyvendinti valstybės politikos tikslus per vyriausybės kontrolę.
Rinkos tendencijos 